Laidos „Farai“ žiūrovams pažįstamas Dalius Mackela tinklalaidėje „Tapk geresniu“ pasakojo apie kelią į policiją, viešumo kainą ir sudėtingas pareigūno darbo patirtis. Jis taip pat atkreipė dėmesį į vis labiau įvairėjančias psichoaktyviųjų medžiagų formas, su kuriomis susiduria vaikai, o jų tėvai apie problemą neretai sužino per vėlai.
Televizija nebuvo jo siekis
Mackela teigia, kad išskirtinis žinomumas niekada nebuvo jo tikslas. „Man tai labai nepatinka ir tai mane daro tokia baltąja varna. Aš esu eilinis pareigūnas, dirbęs tam tikrą kiekį metų ir sukaupęs tam tikrą patirtį. Esu vienas iš kelių tūkstančių šiandien dirbančių pareigūnų. Esu neypatingas ir niekuo neišsiskiriantis, bet tiesiog taip pasitaikė. Tai nebuvo socialiniai tinklai – tuo metu jų net nebuvo. Televizijos prodiuserinės kompanijos žengė į eterį su pasiūlymu transliuoti ir žmonėms pateikti vaizdus iš pareigūnų gyvenimo. Dabar tai paprasta: pasifilmuoji – ir tiek. Daug pareigūnų dabar patys save filmuoja“, – sakė jis.
Pasak pareigūno, prieš maždaug du dešimtmečius visuomenę ir teisėsaugą skyrė didesnė distancija. Dabar viešumas ir galimybė patiems kurti bei rodyti savo kasdienybę keičia žmonių lūkesčius ir bendravimą su pareigūnais.
Sprendimą rinktis uniformą paskatino asmeninė patirtis
Kalbėdamas apie paauglystę rajone, Mackela prisiminė laiką, kai „kietumas“ dažnai buvo siejamas su priešiškumu policijai. Iki šešiolikos metų jis pats į pareigūnus žvelgė su panieka, tačiau artimųjų išgyvenimai paskatino permąstyti tokį požiūrį.
Jis sako, kad tapti policininku nusprendė ne dėl idealizuoto profesijos vaizdo. Lemiamas buvo noras nebesukelti skausmo savo artimiesiems. Ši patirtis tapo svarbia jo profesinio kelio dalimi.
Pareigūno darbas palieka emocinį pėdsaką
Buvęs policijos instruktorius pabrėžia, kad į tarnybą ateinantis žmogus patenka į visiškai kitokią aplinką.
„Jūs ateisite į visai kitą pasaulį“, – sakydavo jis. Pareigūnams tenka ne tik naktimis patruliuoti, bet ir dirbti su mirtinais įvykiais, todėl šiai profesijai reikalinga didelė fizinė bei psichologinė ištvermė.
Po sudėtingų iškvietimų kolegos dažnai aptaria tai, ką teko išgyventi, ir dalijasi emocijomis. Kartais jiems reikia net priversti save grįžti į įprastą šeimos gyvenimą. Visuomenei ši darbo pusė dažnai lieka nematoma, nors ji gali stipriai veikti pareigūnų savijautą.
Vaikams skirtos psichoaktyviosios medžiagos gali atrodyti nekaltai
Vieną didžiausių grėsmių Mackela mato narkotikų plitime tarp vaikų. Jo teigimu, tėvai dažnai net neįtaria, kas vyksta, kol problema neišryškėja. „Tėvai tikrai neįtaria. Mes turime nemažai bendravimo su tėveliais patirties ir dažnai girdime tą pačią frazę: „Niekada negalvojau, kad taip gali nutikti mano gyvenime.““
Jaunimui skirtos psichoaktyviosios medžiagos gali būti pateikiamos įvairiais pavidalais:
- saldainių;
- guminukų;
- aromatinių skysčių;
- purškiamų preparatų.
Vaikai tokias medžiagas kartais apibūdina paprastai: „Veipą parūkiau, garinau skystį.“ Tačiau išoriškai nekaltai atrodanti forma ne visada atspindi sudėtį. Ji gali neatitikti to, kas nurodyta ant pakuotės, o vartojimo pasekmės būna rimtos.
Mackelos pasakojimas skatina daugiau dėmesio skirti vaikų saugumui: svarbus tėvų ir mokyklų įsitraukimas, švietimas bei veiksminga prevencija. Jo patirtis kartu primena ir apie pareigūnų darbo sudėtingumą, ir apie tai, kaip visuomenė mato teisėsaugą.
