Žmogaus papilomos virusas (ŽPV) gali ilgą laiką nesukelti jokių simptomų, tačiau kai kuriais atvejais užsitęsusi infekcija lemia ikivėžinius ar vėžinius susirgimus. Šeimos gydytoja Jurga Dūdienė pabrėžia, kad nuo užsikrėtimo nėra visiškai apsaugotas nė vienas žmogus.
„Niekada negali žinoti, kuriame gyvenimo etape užsikrėsi ŽPV infekcija ir ar tikrai 100 proc. tavo imunitetas sugebės atsikratyti šio viruso, kuris gali tapti lėtine infekcija, galinčia sukelti tam tikrus ikivėžinius ir vėžinius susirgimus“, – sako gydytoja.
Virusas plinta ne tik per lytinius santykius
ŽPV laikomas viena dažniausių lytiniu keliu plintančių infekcijų pasaulyje. Jis perduodamas tiesioginio intymaus kontakto metu, tačiau užsikrėsti galima ir per odos sąlytį tose kūno vietose, kurių neuždengia prezervatyvas. Todėl prezervatyvai reikšmingai mažina riziką, bet neužtikrina visiškos apsaugos.
Gydytojos teigimu, maždaug 80 proc. lytiškai aktyvių žmonių bent kartą gyvenime gali užsikrėsti ŽPV. Didesnės rizikos amžiaus tarpsniais laikomi 18–24 ir 45–49 metai, tačiau infekcija gali būti perduota bet kuriame amžiuje. Kai kurie didelės rizikos viruso tipai organizme išlieka ilgiau ir gali sukelti lėtinę infekciją.
Skiepai padeda išvengti ŽPV sukeliamų ligų
Patikimiausia priemonė sumažinti ŽPV sukeltų ligų, įskaitant gimdos kaklelio vėžį, riziką yra vakcinacija. Lietuvoje pagal Nacionalinę imunoprofilaktikos programą valstybės lėšomis skiepijamos 11 metų mergaitės ir berniukai. Taip pat numatyta galimybė pagal atskirą planą vakcinuoti 12–17 metų mergaites bei 12–14 metų berniukus.
Jaunesniems vaikams paprastai pakanka dviejų vakcinos dozių, o nuo 15 metų ir suaugusiesiems rekomenduojamos trys dozės. Vakcina ypač veiksminga tada, kai skiepijama dar iki kontakto su virusu. Klinikiniai tyrimai rodo jos efektyvumą iki 45 metų amžiaus, o susidaręs imunitetas gali išlikti dešimtmečius, todėl revakcinacija dažnai nebūna reikalinga.
Abejonės dėl skiepų išlieka
Visuomenėje vis dar kyla klausimų dėl vaikų skiepijimo nuo ŽPV, ypač kai kalbama apie berniukus ar vakcinaciją ankstyvame amžiuje. J. Dūdienė pabrėžia, kad skiepai neskatina ankstyvo seksualinio aktyvumo. Jie skirti apsaugoti vyrus ir moteris nuo ŽPV sukeltų onkologinių pasekmių.
Vyrai dažnai būna ilgiau ir aktyviau lytiškai aktyvūs, todėl gali tapti svarbiais infekcijos nešiotojais ir perdavėjais. Dėl šios priežasties vakcinacija aktuali ne tik mergaitėms, bet ir berniukams.
Ankstyvas pakitimų nustatymas leidžia užkirsti kelią vėžiui
Profilaktinių patikrų metu nustačius pradinių ląstelių pokyčių ar ikivėžinių pakitimų, galima imtis gydomųjų veiksmų ir pašalinti pakitusias ląsteles dar prieš vėžio išsivystymą.
„Kaskart konsultuodama moterį, kuriai profilaktinės patikros metu nustatyti gimdos kaklelio ląstelių pradiniai minimalūs pokyčiai ar net ikivėžiniai pakitimai, mane apima prieštaringos emocijos. Iš vienos pusės – gerai, kad aptikome būtent tokius minimalius pakitimus, nes tai reiškia, kad galime atlikti prevencinius gydomuosius veiksmus – pašalinti pakitusias ląsteles, iš kurių jau neišsivystys vėžinis susirgimas.
Kita vertus – mąstau, kad jei šiai moteriai jos jaunesniame amžiuje būtų buvusi galimybė pasiskiepyti nuo ŽPV, ji būtų turėjusi specifinį imunitetą, apsaugantį nuo konkrečių aukštos rizikos virusų tipų sukeliamų ikivėžinių ir vėžinių ligų. Todėl labai skaudu girdėti statistiką, kuri kol kas nesikeičia – apie 400 moterų Lietuvoje kasmet diagnozuojamas gimdos kaklelio vėžys, iki 200 miršta nuo šios ligos, kurios galima išvengti“, – pastebi gydytoja J. Dūdienė.
Vakcinacija ir patikros – svarbiausi prevencijos žingsniai
Reguliarios moterų gimdos kaklelio patikros kartu su plačiai taikoma vaikų ir paauglių vakcinacija gali gerokai sumažinti susirgimų skaičių. Tam svarbu tėvams suteikti aiškią informaciją apie skiepų naudą, užtikrinti vakcinacijos prieinamumą ir mažinti informacijos trūkumą.
Pasaulio sveikatos organizacija yra iškėlusi tikslą iki 2030 metų eliminuoti gimdos kaklelio vėžį. Siekiant šio tikslo būtinos didelės vakcinacijos ir profilaktinių patikrų apimtys. Asmeninė atsakomybė, dalyvavimas skiepijimo programose ir reguliarus tikrinimasis išlieka svarbiausiais būdais mažinti ŽPV sukeltų ligų riziką.