Rusijos valdžia parengė naujas propagandos gaires, kuriomis siekiama kontroliuoti visuomenės reakciją į Ukrainos ginkluotųjų pajėgų smūgius šalies teritorijoje. Valstybės kontroliuojamai žiniasklaidai ir lojalioms informavimo priemonėms nurodoma, kaip kalbėti apie atakas prieš svarbią infrastruktūrą – naftos perdirbimo įmones, didžiuosius prekybos centrus ir logistikos sandėlius, tarp jų ir „Wildberries“ objektus.
Nuo pažadų apie greitą pergalę – prie žalos menkinimo
Pirmaisiais Rusijos invazijos į Ukrainą metais visuomenei buvo teigiama, kad karas bus trumpas ir sėkmingas. Buvo skelbiama, jog Kyjivas bus užimtas per kelias dienas, o kariniai veiksmai vadinti „specialiąja karine operacija“. Oficialioje retorikoje taip pat nuolat kartota, kad Rusijos kariai juda pirmyn ir pasiekia pergales.
Tačiau Ukrainos kariuomenės gebėjimas rengti didelio masto ir preciziškus smūgius Rusijos gilumoje esantiems objektams apsunkino tokio pasakojimo išlaikymą. Dėl to Kremliaus propagandos aparatui tenka ieškoti naujų būdų, kaip aiškinti karinius nesėkmes ir kartu palaikyti stabilumo įspūdį šalies viduje.
Kaip siūloma pateikti informaciją apie atakas
Naujosiose gairėse žiniasklaidai rekomenduojama vengti tiesioginio akcentavimo, kad Rusijos teritorijoje vyksta sėkmingi puolimai. Vietoj to siūloma vartoti formuluotes, mažinančias atakų masto ir reikšmės įspūdį – jas vadinti „teroristiniais aktais“ arba „sabotažu“.
Toks pateikimas incidentus vaizduoja kaip pavienius įvykius, o ne sistemines saugumo spragas. Kartu žiniasklaidai nurodoma daugiau dėmesio skirti valdžios veiksmams po atakų: problemų sprendimui, atsparumui ir ekonominio stabilumo demonstravimui. Taip siekiama informacinėje erdvėje sukurti kontrolės įspūdį ir sumažinti visuomenės nerimą dėl padėties sudėtingumo.
Bandymas išlaikyti visuomenės mobilizaciją
Propagandos strategijos pokytis atskleidžia platesnius karo realybės pasikeitimus. Kai smūgiai pasiekia šalies gilumoje esančius objektus ir infrastruktūrą, pasakojimas apie nuolatines Rusijos pergales tampa vis mažiau įtikinamas.
Todėl valdžia siekia griežčiau kontroliuoti naratyvą, išlaikyti piliečių mobilizaciją ir neleisti informacijos srautui skatinti chaosą.
Tokioje komunikacijoje daugiausia dėmesio skiriama pagalbai nukentėjusiesiems, kaltinimams priešininkų atžvilgiu ir prevencinėms priemonėms. Tuo metu vengiama išsamiai kalbėti apie saugumo trūkumus, kurie galėtų sustiprinti visuomenės nuovargį ar dar labiau komplikuoti situacijos vertinimą.
Ilgalaikė rizika valdžios pasitikėjimui
Pačių gairių atsiradimas rodo, kad informacinė kova Rusijoje tampa ne mažiau svarbi nei pokyčiai karo lauke. Trumpuoju laikotarpiu kontroliuojamas naratyvas gali padėti slopinti paniką ir palaikyti tvarkos įspūdį. Vis dėlto ilgainiui neatitikimas tarp oficialių pranešimų ir realių įvykių gali susilpninti visuomenės pasitikėjimą valdžia.
Šiuos pokyčius stebinti tarptautinė auditorija taip pat mato, kad Kremliaus administracija priversta pripažinti situacijos sudėtingumą ir koreguoti savo komunikaciją. Karas tokiu būdu keičia ne tik fronto linijas, bet ir informacinę erdvę, kuri tampa viena pagrindinių konflikto sričių.