Mikučio istorija Plungėje: skaudi Sandros Žutautienės netektis iškėlė gyvūnų priežiūros klausimus

Atlikėja ir buvusi televizijos pagalbos gelbėtoja Sandra Žutautienė pranešė apie netikėtą savo katino Mikučio mirtį. Skaudi netektis paskatino kalbėti ne tik apie augintinio paieškas, bet ir apie tai, kaip miestuose elgiamasi su rastais, sužeistais ar žuvusiais gyvūnais.

Katino paieškos baigėsi skaudžia žinia

Katinas pabėgo antradienio rytą. Sandra ir jos bendražygiai jo pradėjo ieškoti iš karto, tačiau netrukus sulaukė informacijos, kad prie parduotuvės pakelėje gali gulėti automobilio sužalotas gyvūnas. Moteris katiną nufotografavo, bet nepatikrino, ar jis dar gyvas.

Ieškant duomenų apie Plungėje rastus sužalotus ar žuvusius gyvūnus, paaiškėjo, kad pranešimų apie automobilių partrenktus gyvūnus beveik nebūna. Taip pat kilo klausimų dėl to, ar savivaldybės darbuotojai visuomet tinkamai informuoja atsakingas tarnybas.

Sandra kreipėsi į gyvūnų globos organizaciją „Nuaras“. Organizacija patvirtino turinti sutartį su Plungės seniūnija, tačiau pranešimų apie rastus žuvusius gyvūnus sulaukiama itin retai. Dėl to iš pradžių buvo svarstoma, kad Mikutis galėjo būti ne partrenktas, o pasisavintas ar dingęs kitomis aplinkybėmis.

Gyvūnas buvo išvežtas kartu su miesto atliekomis

Vėliau paaiškėjo tragiška istorijos detalė: gatvės šiukšlines tvarkęs darbuotojas, nepatikrinęs katino būklės, įdėjo jį į juodą maišą kartu su kitomis miesto atliekomis. Gyvūnas buvo išvežtas į miesto bazinį konteinerį.

Ši žinia sukrėtė Sandrą ir gyvūnų mylėtojus. Mikučio istorija atskleidė ne tik asmeninį skausmą, bet ir galimus organizacinius bei žmogiškumo trūkumus. Ji iškėlė klausimus, ar darbuotojai yra tinkamai informuoti, kaip reikėtų elgtis radus gyvūną, ar jiems pakanka mokymų ir ar veikia aiški pranešimų sistema.

Ką daryti radus sužeistą ar dingusį gyvūną?

Radus gyvūną pirmiausia reikėtų patikrinti, ar jis gyvas ir ar jam būtina skubi veterinarinė pagalba. Apie radinį svarbu kuo greičiau informuoti vietos savivaldybės tarnybas arba gyvūnų globos organizacijas, tarp jų – „Nuarą“.

  • Jei įmanoma, gyvūną reikėtų saugiai nuvežti pas veterinarą arba palaukti specialistų.
  • Verta patikrinti, ar augintinis turi mikroschemą.
  • Gyvūno nuotrauka ir informacija apie radimo vietą gali būti paskelbta socialiniuose tinkluose, kad būtų surastas šeimininkas.

Greita reakcija ir net nedidelis dėmesys gali padėti išgelbėti gyvūno gyvybę arba grąžinti jį šeimai.

Skaudi istorija tapo raginimu keisti tvarką

Mikio likimas, kaip jį įvardija pasakojimo pabaigoje, tapo skaudžia pamoka apie būtinybę tobulinti gyvūnų paieškos ir priežiūros procesus. Sandra Žutautienė ir jos bendraminčiai ragina savivaldybes bei miesto tarnybas užtikrinti, kad darbuotojai žinotų, kaip elgtis radus gyvūną, ir apie tokius atvejus informuotų atsakingas institucijas.

Sandra su bendraminčiais pabrėžia, kad geriau būti vadinamais „psichais su širdimi“ – žmonėmis, kurie pastebi problemą ir stengiasi padėti, nei likti abejingiems gyvūnų likimui.

Ši patirtis taip pat primena augintinių savininkams apie prevenciją: gyvūnų mikrochipavimą, saugų jų laikymą ir greitą reagavimą augintiniui dingus. Sandra ir jos bendruomenė tikisi, kad ši netektis paskatins pokyčius ir prisidės prie geresnės gyvūnų apsaugos Lietuvoje.

Patiko straipsnis? Pasidalink!
Straipsnio autorius: Liucija Kontrimienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *