Storosios žarnos vėžys Lietuvoje, kaip ir daugelyje Vakarų valstybių, yra viena dažniausių onkologinių ligų. Šalyje nuo šios ligos kasmet miršta apie 800 žmonių, todėl gydytojai ragina atkreipti dėmesį ne tik į simptomus, bet ir į profilaktinę patikrą.
Santaros klinikų Pilvo ir chirurgijos centro vadovas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius T. Poškus sako, kad storosios arba storosios ir tiesiosios žarnos vėžys yra vienas dažniausių vėžių tiek Lietuvoje, tiek kitose vakarietiškose šalyse.
„Tai vienas dažniausių pagal mirštamumą vėžių. Tinkamai negydant gali pacientą pražudyt“, – sako jis.
Pasak profesoriaus, ligos baigtį lemia ne viena priežastis. Didesnis mirštamumas siejamas ir su biologinėmis naviko savybėmis, kurias mokslininkams ne visada pavyksta paaiškinti, ir su tuo, kada liga nustatoma.
„Atrodo, gydymas skiriamas, bet jis ne visada gali pagelbėti dėl naviko sudėtingos biologinės formos. Kita svarbi priežastis – nustatymo diagnostika. Kuo anksčiau nustatome, tuo mažesnė tikimybė, kad jis išplis, ir didesnė tikimybė pagydyti be didesnių pasekmių“, – tikina pašnekovas.
Kada reikėtų sunerimti?
T. Poškus storosios žarnos vėžio požymius skirsto į tris grupes. Pirmoji – atvejai, kai žmogus nejaučia jokių simptomų, tačiau yra pasiekęs amžių, nuo kurio rekomenduojama tikrintis.
„Situacija, kai simptomų nejaučiame, bet pasiekiame tam tikrą amžių. Nelaimei, tas amžius yra 50 metų. Jau yra duomenų, kad ir 45 metų reikia susirūpinti sveikata net ir nieko nejaučiant. Lietuvoje yra patikros programa nejaučiantiems jokių simptomų. Visi žmonės kas dvejus metus turėtų pasitikrinti, kurie pasiekė tam tikrą amžių“, – sako profesorius.
Į gydytoją taip pat reikėtų kreiptis pastebėjus kraujo tuštinantis arba pasikeitus įprastam tuštinimosi režimui. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į pokyčius, kurie atsirado neseniai – prieš mėnesį ar pusmetį, o ne tęsiasi 10–20 metų.
„Kraujo pasirodymas tuštinantis – dažniausiai pacientus gąsdinantis simptomas, kuris atveja pas gydytoją į kabinetą. (…) Taip pat tuštinimosi pasikeitimai, kurie atsirado neseniai – ne prieš 10–20 metų, bet prieš mėnesį ar pusmetį. (…) Įprastai buvęs tuštinimosi režimas, pavyzdžiui, kartą, kelis kartus per dieną ar kas antrą dieną staiga pasikeičia – žmogus dažniau į tualetą pradeda vaikščioti arba užkietėja viduriai, atsiranda raižymai, gurguliavimai“, – teigia pašnekovas.
Riziką gali didinti šeimos istorija
Vertinant galimą riziką, svarbu žinoti, ar šeimoje kas nors sirgo storosios žarnos vėžiu arba turėjo polipų. Tokiais atvejais patikra gali būti reikalinga anksčiau nei įprastai.
„Jei yra šeimoje asmenų, kurie sirgo storosios žarnos vėžiu arba polipais jaunesni nei 50 m., tai reikėtų pasitikrinti dešimt metų anksčiau nei jauniausias asmuo šeimoje, sirgęs šiuo vėžiu. Jei sirgo kažkas 45 m., tai tikrintis reikėtų 35 m. Uždegiminėmis žarnyno ligomis sergantys asmenys, pavyzdžiui, opiniu kolitu ar krono liga, turėtų tikrintis kitokiu režimu nei kiti“, – sako jis.
Kaip vyksta profilaktinė patikra?
Lietuvoje storosios žarnos vėžio profilaktinis tyrimas atliekamas į laboratoriją pristatant išmatų mėginį. Šis tyrimas kartojamas kas dvejus metus. Jei reikia tiksliau išsiaiškinti, ar žmogus serga storosios žarnos vėžiu, atliekama kolonoskopija.
„Kolonoskopija nustato beveik 100 proc. yra vėžys ar ne. Tai invazinė procedūra, kuriai reikia pasiruošti. (…) Procedūros metu dažniausiai pacientas miega ir nieko nejaučia. (…) Jos metu nustatom ir pašalinam polipus, panaikinam ikivėžines būkles. Jei pašalinsim polipus, jiems nebus kur rastis ir sumažinsim ne tik mirties, bet ir riziką sirgti vėžiu. Kolonoskopija yra daroma kartą per 10 metų“, – teigia profesorius.