Norint užauginti sveikus agurkus ir sulaukti tolygaus derliaus, vien laistymo nepakanka. Augalų poreikiai keičiasi nuo daigų augimo iki intensyvaus derėjimo, todėl skirtingais etapais jiems reikia nevienodo maistinių medžiagų kiekio. Netinkamai parinktos ar per gausiai naudojamos trąšos gali paskatinti lapų augimą, sumažinti vaisių kiekį, lemti jų deformacijas ar ankstyvą kritimą.
Maistinių medžiagų poreikis keičiasi augant augalui
Nuo sudygimo iki pirmųjų žiedų formavimosi agurkai daugiausia augina stiebą ir lapus. Šiuo laikotarpiu svarbus azotas, skatinantis žaliosios masės vystymąsi. Jį galima papildyti gerai praskiestu vištienos mėšlu ar kitomis organinėmis trąšomis.
Vis dėlto azoto kiekį būtina kontroliuoti. Jo perteklius gali paskatinti pernelyg vešlų lapų augimą, o augalas mažiau energijos skirs vaisiams. Todėl tręšti reikėtų saikingai ir atsižvelgti į bendrą agurkų išvaizdą bei augimo tempą.
Prasidėjus žydėjimui ir vaisių formavimuisi, augalų poreikiai pasikeičia. Tuomet svarbesni tampa fosforas ir kalis. Fosforas prisideda prie žydėjimo bei energijos apykaitos, o kalis reikalingas vaisių vystymuisi, kokybei ir jų išsilaikymui.
Per didelis azoto kiekis šiame etape gali būti žalingas: vaisiai gali likti maži, deformuotis arba anksčiau nukristi. Kalio trūkumą dažnai išduoda siauri vaisiai, išsipūtę viršutinėje dalyje, o fosforo stygius gali pasireikšti lėtesniu augimu ir silpnu žydėjimu. Reikiamų elementų galima suteikti mineralinėmis arba organinėmis trąšomis, taip pat naudoti pelenus kaip kalio šaltinį ar subalansuotus kompleksinius mišinius.
Mineralinės ir organinės trąšos: svarbiausia – dozė
Kai kurie sodininkai vengia mineralinių trąšų baimindamiesi nitratų, tačiau augalai maistines medžiagas iš mineralinių ir organinių šaltinių pasisavina panašiai. Didžiausią reikšmę turi tinkamas kiekis, koncentracija ir naudojimo laikas.
Perdozavus trąšų arba jas naudojant be aiškaus poreikio, didėja rizika, kad augaluose susikaups per didelė nitratų koncentracija.
Patogus pasirinkimas yra vandenyje tirpios kompleksinės trąšos, leidžiančios tiksliau reguliuoti azoto, fosforo ir kalio kiekį pagal augimo etapą.
Ką apie augalų būklę pasako jų išvaizda?
Prieš papildomai tręšiant verta atidžiai apžiūrėti agurkus. Augalų lapai, stiebai ir vaisiai gali padėti suprasti, ar problema iš tiesų susijusi su maistinių medžiagų trūkumu.
- Kalio stoką gali rodyti siauri, deformuoti ir viršuje išsipūtę vaisiai.
- Azoto trūkumui būdingi blyškūs lapai ir silpni stiebai.
- Lėtas augimas ir prastas žydėjimas gali būti susiję su fosforo stygiumi.
Kartus skonis ar tuštumos vaisių viduje ne visada reiškia trąšų trūkumą. Tokius požymius gali lemti augalui tenkantis stresas: šaltas vanduo, nereguliarus laistymas ar ryškūs temperatūros svyravimai. Todėl prieš keičiant tręšimo planą svarbu įvertinti ir laistymo bei auginimo sąlygas.
Paprasta priežiūros schema agurkams
Nuosekli priežiūra gali padėti išvengti bereikalingų eksperimentų. Sodinant į duobutes verta įmaišyti gero komposto arba biohumuso – tai gali patenkinti augalų poreikius pirmąsias 3–4 savaites.
Dirvą naudinga mulčiuoti nupjauta žole arba šiaudais. Mulčias padeda išlaikyti drėgmę, slopina piktžolių augimą ir palaipsniui papildo dirvą organinėmis medžiagomis.
Masinio derėjimo metu agurkus galima papildomai laistyti šiltu vandeniu, praskiedus jame kompleksines trąšas, kuriose kalio yra daugiau nei azoto. Kaip pavyzdys gali būti NPK santykis 5:15:45. Svarbu laikytis ant pakuotės nurodytų dozių ir stebėti augalų reakciją.
Geriausių rezultatų padeda pasiekti ne atsitiktinis tręšimas, o reguliarus augalų stebėjimas, tinkamas drėkinimas ir laiku parinktos maistinės medžiagos. Toks požiūris leidžia sumažinti klaidų tikimybę ir siekti kokybiško agurkų derliaus.