Bijūnas gali atrodyti visiškai sveikas – turėti vešlią lapiją ir tvirtus ūglius, tačiau metų metus nekrauti žiedų. Tokiu atveju problema dažnai slypi ne veislėje ar klimate, o netinkamai parinktoje vietoje, per giliai pasodintuose pumpuruose, šaknų konkurencijoje arba prastai paruoštoje duobėje. Ištaisius šias klaidas, dauguma augalų pradeda žydėti per vieną ar du sezonus.
1. Patikrinkite, kokiame gylyje yra atsinaujinimo pumpurai
Raudoni atsinaujinimo pumpurai turi būti pasodinti tinkamame gylyje. Jei jie atsiduria per giliai, ūgliui sunku prasiskverbti pro dirvą ir suformuoti žiedinį stiebą. Sunkiame molingame dirvožemyje viršutinis pumpuras turėtų būti 3–4 cm gylyje, o smėlingame – 5–7 cm gylyje.
Kartais bijūnai pasodinami per giliai siekiant apsaugoti juos nuo šalčio. Tačiau tokiu atveju augalas gali sėkmingai peržiemoti ir vis tiek nežydėti. Jei pumpurai yra per giliai, pavasarį arba rudens pradžioje augalą reikėtų atsargiai iškasti ir persodinti. Svarbu, kad tiesiai ant pumpurų nebūtų pilamos užpildo priemaišos.
2. Įvertinkite, ar bijūnui pakanka saulės
Šiam augalui reikia ne mažiau kaip 6 valandų tiesioginės saulės per dieną. Geriausiai tinka vieta, kur bijūną apšviečia rytinė ir vidurdienio saulė. Augdamas pavėsyje, jis dažnai daugiau energijos skiria lapams ir šaknims, o ne žiediniams pumpurams.
Vietos taip pat nereikėtų rinktis šalnų duobėje ar prie statinių sienų, kurios vėsiomis naktimis kondensuoja drėgmę. Jei bijūnas pasodintas pernelyg tamsiai, verta jį perkelti į atviresnę, gerai saulės apšviečiamą vietą. Tinka ir šviesi lysvė, apsaugota nuo šaltų vakarinių vėjų.
3. Sumažinkite kitų augalų šaknų konkurenciją
Bijūnai sunkiai auga ten, kur jų šaknims tenka konkuruoti su medžiais ar agresyviai plintančiais daugiamečiais augalais. Tokiu atveju vanduo ir maistinės medžiagos pirmiausia naudojami šaknims, o ne žiedams formuoti.
Nuo didesnių krūmų bijūną rekomenduojama sodinti 80–100 cm atstumu, o nuo medžių – maždaug pusantro metro. Jei persodinti augalo nėra galimybės, galima įrengti šaknų barjerą arba pašalinti konkuruojančias šaknis maždaug 60–80 cm spinduliu. Pašalinus konkurentus, augalas neretai jau kitą sezoną pradeda kaupti žiedinius pumpurus.
4. Paruoškite pakankamai didelę duobę ir pasirūpinkite drenažu
Bijūnui reikėtų iškasti maždaug 60 cm pločio ir 60 cm gylio duobę. Jos dugne suformuokite 10–15 cm drenažo sluoksnį iš smulkaus žvyro arba skaldos. Užpilui galima paruošti tokį mišinį:
- kibiras gero humuso;
- kibiras švaraus smėlio;
- stiklinė pelenų;
- šaukštas superfosfato.
Šviežio mėšlo naudoti nereikėtų: jis skatina lapų augimą, tačiau gali slopinti žydėjimą. Pasodinus augalą, dirvą reikia suskleisti, gausiai palaistyti ir uždengti 5–8 cm storio mulčio sluoksniu. Mulčias padeda išlaikyti drėgmę ir sušvelnina temperatūros svyravimus.
Kaip prižiūrėti bijūną po klaidų ištaisymo
Pavasarį nedidelėmis azoto trąšų dozėmis galima paskatinti šaknų atsistatymą. Pumpurų krovimosi metu augalui reikėtų fosforo ir kalio – tam gali būti naudojami pelenai, superfosfatas arba mineralinių kalio trąšų kompleksai. Po žydėjimo augalą dar kartą verta patręšti kalio trąšomis, kad būtų formuojami kitų metų pumpurai.
Antroje vasaros pusėje azoto trąšų reikėtų vengti, nes jos skatina lapijos augimą ir gali atidėti žydėjimą.
Rudenį sausus stiebus nupjaukite, palikdami 10–12 cm virš žemės. Lapus reikėtų palikti iki šalnų, nes jie padeda šaknims sukaupti maisto medžiagų. Po persodinimo bijūnui gali prireikti vieno ar dviejų sezonų visiškai atsikurti: pirmaisiais metais jis daugiausia atstato šaknų sistemą, o antraisiais pradeda daugiau energijos skirti pumpurams. Todėl, pašalinus pagrindines sodinimo klaidas, gausesnio žydėjimo dažnai sulaukiama po dviejų sezonų.