Artėjant savivaldos rinkimams, Vilniuje susikirto dvi skirtingos miesto ateities vizijos. Viena jų siūlo tęsti gatvių pertvarką, daugiau dėmesio skiriant pėstiesiems ir dviratininkams, kita ragina didinti sankryžų pralaidumą bei suteikti daugiau erdvės automobiliams. Tomas Vytautas Raskevičius pasisako už gatvių humanizavimą ir vakarietiškos krypties Vilnių.
Gatvės turėtų būti pritaikytos skirtingiems judėjimo būdams
Raskevičius teigia, kad Vilnius turi vakarietiško miesto potencialą, tačiau jo infrastruktūroje vis dar jaučiama sovietinė praeitis. Jo įsitikinimu, dviračių ir pėsčiųjų srautai neaugs, jei nebus kuriama tam reikalinga infrastruktūra.
„Aš pasakysiu labai paprastai. Vilnius turi labai daug vakarietiško potencialo, bet vis dar yra įkalintas sovietinėje infrastruktūroje. Ir jeigu mes netiesime dviračių takų, tai gatvėse dviratininkų ir nebus. Jeigu netiesime pėsčiųjų takų, žmonės į darbą pėsčiomis ir neis. Nėra tai kažkoks karas prieš automobilius. Gatvių humanizavimas yra viešųjų miestų erdvių gatvių pritaikymas visiems gatvėse skirtingai judantiems žmonėms, skirtingiems būdams. Ir taip, gatvių transformaciją aš tęsiu, tik parengsiu dviejų metų planą į priekį, kaip ir kur tai bus daroma, suteikiant galimybę vilniečiams išsakyti savo pastabas ir pasiūlymus, kad tai atlieptų labiau jų poreikius. O tai, ką siūlo konkurentai, esą jie sustabdys gatvių siaurinimą, kad bus daugiau mieste asfalto, betono, benzino, tai visas šitas Vakarų pasaulyje yra išbandyta. Tai nepasiteisino ir tokį gatvių humanizavimo procesą vykdo visi didieji Vakarų Europos miestai. Aš manau, kad Vilnius yra vakarietiškas miestas, ir turime judėti šia kryptimi.“
Politiko pozicija grindžiama tuo, kad infrastruktūra gali skatinti rinktis skirtingus keliavimo būdus. Jo pateikiamoje gatvių humanizavimo sampratoje kalbama ne tik apie gatvių siaurinimą, bet ir apie viešąsias erdves, pritaikytas pėstiesiems, dviratininkams, viešajam transportui ir automobiliams.
Oponentai kalba apie spūstis ir ekonominius nuostolius
Kita diskusijos pusė pabrėžia, kad dabartiniai infrastruktūros pokyčiai gali ilginti keliones ir didinti gyventojų patiriamas išlaidas. Oponentų vertinimu, ne visi miestiečiai gali persėsti į viešąjį transportą, ypač kai reikia vežti vaikus į darželį ar vykti į polikliniką.
„Aš esu giliai įsitikinęs, kad urbanistinės inovacijos, kurios yra įgyvendinamos esamos miesto vadovybės, jos įkalina žmones kamščiuose. Galime paskaičiuoti – maždaug 100 tūkst. gyventojų kiekvieną dieną papildomai dėl eksperimentų praleidžia bent valandą kamščiuose. Vidutinis darbo užmokestis per valandą yra apie 10 eurų, 200 darbo dienų per metus – galime skaičiuoti bent kelis šimtus milijonų eurų nuostolio miesto ekonomikai, gyventojams. Pridėkime kuro išlaidas, taršą, remontą. Tai tikrai kažkam labai rimtai turėjo nurauti stogą, kad imtis eksperimentuoti su gyventojais ir įkalinti juos kamščiuose su vieninteliu tikslu, kad jie persėstu į viešąjį transportą. Juk puikiai suprantame, kad dalis žmonių neturi jokių galimybių persėsti į viešąjį transportą veždami vaikus į darželį ar į poliklinikas. Todėl, mano giliu įsitikinimu, reikia stabdyti gatvių siaurinimą, didinti sankryžų pralaidumą, inicijuoti žaliųjų rodyklių grąžinimą ir investuoti į viešąjį transportą, užtikrinant, kad greitieji maršrutai būtų tankesni ir atitiktų gyventojų poreikius.“
Šioje pozicijoje siūloma vienu metu spręsti kelias problemas: stabdyti gatvių siaurinimą, gerinti sankryžų pralaidumą, grąžinti žaliąsias rodykles ir stiprinti viešojo transporto sistemą. Ypač akcentuojamas greitųjų maršrutų tankis bei jų atitiktis gyventojų poreikiams.
Merijos simbolis ir žinutė apie miesto kryptį
Raskevičius taip pat kalbėjo apie galimą pirmą atvirą homoseksualų Vilniaus merą ir tokio fakto reikšmę miesto įvaizdžiui.
„Aš manau, kad toks faktas tikrai leistų visam pasauliui aiškiai suprasti, kad Vilnius yra vakarietiškas, atviras ir tolerantiškas miestas rusiško pasaulio pakrašty. Kai mes dedame visas pastangas kaip valstybė, kad nutoltume nuo kaimynystėje esančių tironijų ir žengtume į Vakarus, manau, kad tai būtų labai aiškus signalas ir požymis.“
Šis pasisakymas atveria ne tik asmeninių savybių, bet ir politinės bei kultūrinės miesto žinutės klausimą. Tokia simbolika siejama su Vilniaus tarptautiniu įvaizdžiu, investicijomis ir partnerystėmis, tačiau kartu gali paskatinti diskusijas apie gyventojų reakcijas bei miesto tapatybę.
Rinkimuose vilniečiai spręs, kuri kryptis jiems priimtinesnė: didesnis dėmesys automobilių eismo pralaidumui ar platesnė miesto humanizacijos strategija.
