Matematikų grupė pateikė prognozę, pagal kurią egzistuoja 95 proc. tikimybė, kad žmonija išnyks maždaug po 17 100 metų. Šis vertinimas grindžiamas vadinamuoju „Paskutiniojo teismo argumentu“ (angl. Doomsday argument) – tikimybine analize, kurioje atsižvelgiama į dabartinę žmonijos vietą istorijoje ir bendrą iki šiol gyvenusių žmonių skaičių.
Prognozė paremta žmonijos istorine padėtimi
Šio modelio pagrindas – prielaida, kad dabartinis žmonijos laikotarpis nėra išskirtinis ir gali būti laikomas tipišku visos istorijos kontekste. Remiantis tokia logika, iki šiol Žemėje galėjo gyventi apie 117 milijardų žmonių. Šis skaičius sudarytų maždaug 5 proc. visų kada nors egzistuosiančių žmonių, todėl bendras jų skaičius būtų vertinamas apie 2,34 trilijono.
Pagal dabartinius demografinius ir vaisingumo rodiklius, ši riba, kaip teigiama modelyje, galėtų būti pasiekta per artimiausius 17 100 metų. Iš to daroma išvada, kad žmonijos egzistavimo trukmė gali būti ribota. Vis dėlto ši išvada nėra vienareikšmė pranašystė – ji priklauso nuo pasirinktų statistinių prielaidų.
Teorijos ištakos siejamos su Brandonu Carteriu
„Paskutiniojo teismo argumentas“ išpopuliarėjo XX amžiaus pabaigoje. Pagrindiniu jo autoriumi laikomas fizikas Brandonas Carteris, hipotezę pasiūlęs 1983 metais.
Ši idėja susijusi su Koperniko principu, pagal kurį mūsų padėtis laike vertinama kaip tipiška, o ne išskirtinė. Todėl modelis kelia ne tik matematinius, bet ir filosofinius klausimus: kaip vertiname savo vietą pasaulyje, ką galima numatyti apie ateitį ir kiek patikimos yra ilgalaikės prognozės.
Kodėl prognozė kritikuojama?
Teorijos patrauklumą riboja tai, kad ji remiasi gana supaprastinta prielaida. Modelyje demografiniai, technologiniai, ekologiniai ir socialiniai veiksniai vertinami taip, tarsi jie būtų pastovūs arba iš esmės nesikeistų.
Tačiau žmonijos ateitį gali paveikti klimato kaita, pandemijos, branduoliniai konfliktai ar technologinės inovacijos. Tokie įvykiai potencialiai kardinaliai pakeistų demografines tendencijas ir bet kokius skaičiavimus apie žmonijos išlikimą.
Be to, modelis neįvertina žmonių gebėjimo prisitaikyti, technologinės pažangos ar galimybės plėsti savo egzistenciją už Žemės ribų, pavyzdžiui, kolonizuojant kitas planetas ar kuriant pažangesnes medicinos technologijas.
Rezultatas priklauso nuo prielaidų
Ateitį sunku prognozuoti, o statistiniai modeliai gali būti ypač jautrūs demografinių pokyčių, vaisingumo ir mirtingumo prielaidoms. Net nedideli šių rodiklių pokyčiai gali reikšmingai pakeisti galutinį rezultatą.
Taip pat neaišku, kaip žmonijos raidą paveiks technologinė pažanga ir socialiniai pokyčiai. Ateityje galimi scenarijai, kurių šiandien neįmanoma tiksliai numatyti. Technologijos, kurios šiuo metu atrodo tarsi iš fantastikos srities, galėtų padėti išvengti kai kurių katastrofų arba išplėsti žmogaus gyvenimo ribas.
Skaičiavimas – diskusijos pradžia, o ne nuosprendis
„Paskutiniojo teismo argumentas“ yra įdomus statistinis modelis, verčiantis iš naujo svarstyti laiko ir tikimybių vertinimą. Tačiau jo rezultatus būtina vertinti atsargiai, nes jie pagrįsti prielaidomis, kurios laikui bėgant gali pasikeisti.
Šis skaičiavimas gali būti naudingas kalbant apie ilgalaikes žmonijos rizikas, tačiau jis nepakeičia mokslinių tyrimų, technologinių sprendimų ir politinių veiksmų, reikalingų žmonijos išlikimui ateityje.