Paskutinį Kazimiros Prunskienės gyvenimo etapą lydėjo sudėtingi sveikatos išbandymai, artimųjų rūpestis ir prisiminimai apie aktyvią politinę karjerą. 2012 metų vasario 26 dieną, praėjus vos kelioms savaitėms po širdies operacijos ir besiruošiant gimtadieniui, ji namuose patyrė sunkų insultą. Nors pradžioje medikų prognozės buvo niūrios, gydymas, šeimos pagalba ir pačios Kazimiros ryžtas padėjo pasiekti reikšmingą atsigavimą.
Po insulto prasidėjo ilgas sveikimo kelias
Insultas Kazimirą ištiko tuo metu, kai ji vis dar buvo aktyvi ir neatsisakė suplanuotų susitikimų bei renginių, nors gydytojai buvo patarę ilsėtis. Po pirmųjų gydymo etapų ir intensyvios reabilitacijos dalį įprastos kasdienybės jai pavyko susigrąžinti.
Šis laikotarpis parodė, kokią reikšmę sveikstant turi greitai suteikta medicininė pagalba, artimųjų palaikymas ir paties žmogaus atkaklumas. Net po sunkaus insulto galima pasiekti pastebimą pagerėjimą, tačiau tam reikia daug laiko ir pastangų.
Kasdienybę užtikrino artimųjų ir slaugių pagalba
Po sveikatos krizės Kazimira apsigyveno sūnaus Vaidoto sodyboje Kaltanėnuose, Švenčionių rajone. Namai buvo pritaikyti jos poreikiams, o kasdienėse procedūrose jai padėjo dvi slaugės. Savaitgaliais moterį lankydavo dukros.
Šeimos dėmesys ir nuolatinė priežiūra tapo svarbia jos gyvenimo atrama. Į dienotvarkę buvo įtrauktos ir fizinės bei protinės užduotys:
- kasdienė mankšta ant dviračio treniruoklio – pagal galimybes apie 12 kilometrų per dieną;
- rašymas kairiąja ranka;
- loginiai uždaviniai, padėję lavinti protą ir išlaikyti ryšį su kasdienybe.
Šeimos prisiminimuose – sunkios, bet viltingos akimirkos
Artimieji prisiminė ne vieną sudėtingą akimirką. Dukra, kalbėdama apie motinos būklę, sakė: „Buvo labai sunku“. Vis dėlto šeimos narių ir buvusių kolegų apsilankymai, pokalbiai bei kartu atliekamos dainos suteikdavo Kazimirai jėgų.
Dažnesni susitikimai prieš svarbias datas taip pat liudijo pagarbą jos gyvenimo darbui ir padėjo palaikyti emocinę savijautą.
Dainos padėjo palaikyti ryšį su aplinka
Muzika išliko svarbi Kazimiros kasdienybės dalis. Nors kalbėti jai tapo sunkiau, dainuoti sekėsi geriau. Šeimos nariai pastebėjo, kad bendras dainavimas tapo savotiška neformalia terapija: jis leido išreikšti emocijas ir išsaugoti ryšį su aplinkiniais.
Šalia asmeninių išgyvenimų išliko ir jos politinis palikimas. 1990 m. Kazimira Prunskienė tapo pirmąja nepriklausomos Lietuvos premjere ir vadovavo pirmajai šalies Vyriausybei. Buvę kolegos dėl ryžto ir lyderystės ją vadino „vulkanu“, o draugų apsilankymai rodė pagarbą jos indėliui į Lietuvos raidą.
Gimtinei išliko ypatinga reikšmė
Kazimira brangino ryšį su gimtine – Žvirbliškių kaimu, kuriame atrasdavo ramybę. Nors judėjimo galimybės buvo ribotos, ji laukė pavasario ir galimybės mėnesį praleisti gimtinėje kartu su dukra.
Artimųjų rūpestis, gamtos ramybė ir prisiminimai apie aktyvią praeitį sudarė atramą, padėjusią išsaugoti orumą ir viltingesnį požiūrį į kasdienybę.
