Aktorius ir laidų vedėjas Giedrius Savickas tinklalaidėje „Ant laužo“ atvirai kalbėjo apie socialinius tinklus, asmenukių kultūrą ir ribas, kurių, jo manymu, nederėtų peržengti viešinant asmeninį gyvenimą. Pokalbio metu jis prisiminė ir laidotuvėse matytą situaciją, kuri jam pasirodė ypač keista.
Socialiniai tinklai aktoriaus nevilioja
Savickas sakė, kad „Facebook“ atsisakė ne dėl kokių nors ideologinių priežasčių, o todėl, kad pavargo nuo būtinybės nuolat kurti turinį ir fotografuotis. „Aš pavargčiau, ten reikia dėti, fotkintis. Aš esu gyvenime gal du selfius (asmenukes, – liet.) padaręs. Juos pamatęs ir daugiau nebedaręs“, – pasakojo jis.
Aktorius prisiminė ir pirmąją asmenukę, padarytą netrukus po to, kai susikūrė paskyrą socialiniame tinkle. Tąkart jis nusifotografavo su šaliku, panašiu į dizainerio Juozo Statkevičiaus, ir tikėjosi sulaukti dėmesio. „Galvojau, kaip gražiai aš atrodau. Ir nieks nepalikino. Eina š***, išėjau iš to feisbuko ir viskas“, – tinklalaidėje „Ant laužo“ kalbėjo G. Savickas.
Jo pasakojimas atskleidė ir kitokį požiūrį į viešumą: aktorius nesiekia dokumentuoti kiekvienos gyvenimo akimirkos ar dalytis ja internete. Socialinių tinklų aplinkoje žmonės dažnai jaučia spaudimą save reprezentuoti, kurti turinį ir laukti kitų reakcijų, tačiau Savickas renkasi nuo tokio ritmo atsitraukti.
Laidotuvių metu telefonais fiksavo karsto leidimą
Kalbėdamas apie fotografavimą ir filmavimą, G. Savickas prisiminė artimo žmogaus laidotuves Palangoje. Jo teigimu, ceremonijos metu dvi moterys filmavo, kaip karstas leidžiamas į duobę, nes į laidotuves negalėjo atvykti jų draugė Nijolė.
„Taip, turiu vestuvių nuotraukų, suprantu tokias, tačiau kai tavo „vestuvės“ – kasdien… Labai juokinga situacija buvo Palangoje, mano labai brangaus žmogaus laidotuvėse buvo dvi moteriškės. Kadangi kita, Nijolė negalėjo atvykti, tai tos dvi draugės, kai leido karstą į duobę, jos va, taip filmavo“, – pasakojo aktorius.
Šis prisiminimas kelia klausimų apie elgesio ribas per jautrias gyvenimo akimirkas. Laidotuvės yra susijusios su gedulu ir artimųjų privatumu, todėl filmavimas tokioje situacijoje gali pasirodyti nesuderinamas su pagarba mirusiajam bei jo šeimai. Savicko pasakojimas paskatino svarstyti, kur baigiasi noras informuoti kitą žmogų ir prasideda netinkamas asmeninės akimirkos pavertimas turiniu.
Ar būtina viešinti kiekvieną gyvenimo akimirką?
Savicko požiūris atspindi ir platesnį pasirinkimą sąmoningai riboti laiką virtualioje erdvėje. Jo pasakojimai apie keliones, nuotraukų minimumą ir nenorą demonstruoti kasdienybės primena, kad autentiškumas nebūtinai reiškia nuolatinį dalijimąsi internete.
Aktoriaus mintys kviečia susimąstyti, ar socialiniai tinklai tebėra tik priemonė bendrauti, ar jau pradeda diktuoti, ką ir kaip turėtume rodyti kitiems. Taip pat lieka klausimas, ar kiekviena asmeninė akimirka, ypač susijusi su netektimi, iš tiesų turi tapti vieša.
