Aliaksandro Lukašenkos gyvenimo laikotarpis iki jo iškilimo į Baltarusijos valdžios viršūnę ilgą laiką buvo menkai aprašytas. Daugiau detalių apie tuometinį Šklovo valstybės ūkio vadovą pateikė žurnalistė Olga Pavlova, 1999 metais išleidusi atsiminimų knygą „Šklovietiškos aistros“.
2025 metų pabaigoje šią istoriją iš naujo pristatė portalas „Ohoho.lt“. Vis dėlto publikacijos antraštė apie neva prabilusią A. Lukašenkos meilužę nėra tiksli: pagrindinis šaltinis buvo ne naujas buvusios partnerės interviu, o O. Pavlovos memuarai.
Todėl knygoje aprašomas istorijas reikėtų vertinti kaip autorės pasakojimus, vietos gyventojų prisiminimus ir gandus. Jie nėra nepriklausomai patvirtinti faktai.
Nuo susižavėjimo iki kritiško požiūrio
Į Šklovą O. Pavlova atvyko 1989 metais ir pradėjo dirbti vietos žiniasklaidoje. Tuo metu A. Lukašenka vadovavo valstybiniam ūkiui „Gorodec“ bei garsėjo aktyvia vietos valdžios kritika.
Žurnalistės teigimu, pradžioje būsimo politiko kalbos jai darė įspūdį. Jis pasisakydavo prieš korupciją, kritikavo pareigūnus ir kūrė žmogaus, pasirengusio mesti iššūkį nusistovėjusiai sistemai, įvaizdį.
Vėliau O. Pavlovos vertinimas pasikeitė. Jos knyga tapo vienu ankstyviausių bandymų aprašyti A. Lukašenkos gyvenimą Šklove iki jo pergalės 1994 metų Baltarusijos prezidento rinkimuose. Vėlesni biografai ją vadino viena iš nedaugelio žmonių, gerai pažinojusių šį būsimo politiko gyvenimo etapą.
Gebėjimas prisitaikyti prie auditorijos
O. Pavlova rašė, kad A. Lukašenka jau tada mokėjo pajusti klausytojų nuotaiką. Iš pradžių jis išsakydavo mintį ir stebėdavo reakciją. Pajutęs pritarimą, argumentus plėtodavo vis drąsiau, o kalba galiausiai virsdavo emocingu pasirodymu.
Memuaruose aprašomas ir epizodas prieš 1990 metų rinkimus į Baltarusijos SSR Aukščiausiąją Tarybą. Kandidatams buvo suteikta po dešimt minučių radijo eterio, tačiau A. Lukašenka esą pateikė beveik dvigubai ilgesnį įrašą.
Žurnalistė jo nerado, o kadangi laidą reikėjo transliuoti, po dešimties minučių įrašą nutraukė.
Kitą rytą A. Lukašenka esą atėjo aiškintis, kodėl jo kalba buvo sutrumpinta.
O. Pavlova šį atvejį pateikė kaip ankstyvą pavyzdį, rodantį, kad politikas buvo linkęs nepaisyti jam nepalankių ribojimų.
Ginčas dėl žemės sklypo
Kitoje istorijoje pasakojama apie A. Lukašenkos naudotą žemės sklypą. Nusprendus, kad tam tikras pareigas einantys deputatai nebegali turėti asmeniniam naudojimui skirtos žemės, jis viešai esą tvirtino sklypo atsisakęs.
Tačiau vietos pareigūnas Aleksandras Gordejevas, patikrinęs dokumentus, pasak O. Pavlovos, nustatė, kad atsisakymas nebuvo įformintas. Į pareigūno klausimus A. Lukašenka esą atsakė, kad žemę norėtų palikti savo sūnums.
O. Pavlova jam priskyrė ir frazę:
„Kur buvo sąžinė, Saša, ten auga krienai.“
Pasak memuarų autorės, vėliau A. Lukašenka sklypo vis dėlto atsisakė.
Pasakojimai apie valstybės techniką
1991 metais valstybiniam ūkiui „Gorodec“ turėjo būti perduotas sunkvežimis ZIL su priekaba. O. Pavlova rašė, kad pagal žodinį susitarimą transporto priemonė buvo iškeista į automobilį „Niva“, kuris vėliau atiteko vienam pareigūnui.
Apie šią situaciją žurnalistė kalbėjosi su tuomet vietos finansų sistemoje dirbusia Nadežda Ermakova. Knygoje jai taip pat priskiriami teiginiai apie kitą techniką, kuri esą palankiomis sąlygomis buvo perduodama su A. Lukašenka susijusiems žmonėms.
Vis dėlto pati N. Ermakova šių žodžių viešai nepatvirtino. Todėl ir ši istorija remiasi pirmiausia O. Pavlovos atsiminimais.
Memuaruose daugiausia vietos skirta santykiams
Didelę „Šklovietiškų aistrų“ dalį sudaro pasakojimai apie A. Lukašenkos asmeninį gyvenimą. 1975 metais jis vedė Galiną Želnerovič. Oficialiai santuoka galioja iki šiol, nors pora kartu negyvena jau kelis dešimtmečius.
O. Pavlova tvirtino, kad dar Šklove žmonės dažnai kalbėdavo apie būsimo prezidento romanus. Jos teigimu, šeimos santykiai buvo sudėtingi, o A. Lukašenka ne kartą svarstė skyrybas.
Knygoje minimos kelios moterys, su kuriomis jis esą palaikė artimus ryšius. Tačiau šie pasakojimai daugiausia paremti prisiminimais ir apkalbomis, todėl jų negalima pateikti kaip galutinai nustatytų faktų.
Nadeždos Vaškevič istorija
O. Pavlova rašė ir apie Nadeždą Vaškevič, su kuria A. Lukašenka esą susipažino 1978–1980 metais, dirbdamas Šklovo „Žinių“ draugijoje.
Anot memuarų autorės, tarp jų užsimezgė romanas, į kurį vėliau įsikišo darbovietės. A. Lukašenka išvyko tarnauti į kariuomenę, o N. Vaškevič paliko darbą ir su vaikais persikėlė į Molodečną.
Nepriklausomų šaltinių, galutinai patvirtinančių šio romano aplinkybes, nėra.
Gandas apie galimą nesantuokinį sūnų
Jautresnė istorija siejama su Nadežda Bartoš, vėliau vadinta Garbuzova, o dar vėliau – Kotkovec. O. Pavlova rašė, kad ši moteris į Šklovą esą atsikėlė su dviem sūnumis. Jaunesnysis, pasak autorės, buvo toks panašus į A. Lukašenką, kad vietos gyventojai jį vadino „Lukaška“.
Šis pasakojimas išliko ne vieną dešimtmetį. 2025 metais „Zerkalo“ žurnalistai dar kartą nagrinėjo galimo nesantuokinio sūnaus istoriją. Jie nustatė, kad jos šaltinis iš esmės yra O. Pavlovos 1999 metų knyga ir vėlesnės publikacijos, tačiau patikimų įrodymų apie A. Lukašenkos tėvystę nėra.
Dar 2002 metais žiniasklaida skelbė, kad N. Kotkovec, paklausta apie ypatingus santykius su A. Lukašenka, atsakė: „Nebuvo.“
Taigi pasakojimas apie dar vieną nesantuokinį A. Lukašenkos sūnų tebėra nepatvirtintas gandas.
Daugiausia dėmesio skirta Larisai Maskovai
O. Pavlova nemažai rašė apie Larisą Maskovą. 1990 metais žurnalistė esą tiesiai paklausė A. Lukašenkos, ar jis nesibaimina, kad politiniai oponentai pasinaudos jo ryšiais su šia moterimi.
Pasak O. Pavlovos, politikas pripažino, kad L. Maskova jam daug padėjo, tačiau jų santykius apibūdino kaip draugiškus.
Memuarų autorė teigė, kad artimas bendravimas tęsėsi bent iki 1994 metų prezidento rinkimų kampanijos. Ji taip pat citavo A. Lukašenkos aplinkoje sklandžiusius pasakojimus, esą jo automobilis naktimis stovėdavo prie L. Maskovos namų.
Tačiau oficialūs dokumentai ar pačių minimų žmonių vieši prisipažinimai šio santykio pobūdžio nepatvirtina.
Skyrybų taip ir neįvyko
O. Pavlovos pateikiama versija teigia, kad oficialios skyrybos A. Lukašenkai galėjo būti nenaudingos dėl jo kuriamo įvaizdžio. G. Lukašenko esą nesutiko skirtis, o pats politikas nenorėjo būti tuo, kuris nutraukia santuoką, ypač artėjant prezidento rinkimams.
A. Lukašenka tapus prezidentu, Galina į Minską nepersikėlė. O. Pavlova jai priskiria teiginį, kad vyras jos ten ir nekvietė. Pora liko oficialiai susituokusi, nors viešame gyvenime Galina beveik nedalyvavo.
Publikacija neatskleidė naujo liudijimo
Vertinant socialiniuose tinkluose platinamą straipsnį svarbu atkreipti dėmesį, kad jo turinys nėra naujas. „Ohoho.lt“ publikacija pasirodė 2025 metų gruodžio 31 dieną, tačiau didžioji dalis informacijos paimta iš 1999 metais išleistos O. Pavlovos knygos ir vėlesnių žiniasklaidos tekstų.
Tad antraštė apie neva prabilusią A. Lukašenkos meilužę gali sudaryti klaidinantį įspūdį. Publikacijoje nėra naujo interviu su moterimi, kuri būtų oficialiai patvirtinusi romantinius santykius su A. Lukašenka.
Tiksliau būtų sakyti, kad dar kartą priminti seni atsiminimai apie A. Lukašenkos gyvenimą Šklove, kuriuose aprašomi galimi romanai, konfliktai šeimoje ir politinės karjeros pradžia.
A. Lukašenka valdžioje – daugiau nei tris dešimtmečius
1994 metais A. Lukašenka tapo pirmuoju Baltarusijos prezidentu ir valdžioje išliko iki šiol. 2025 metų sausį vykusiuose prezidento rinkimuose jam oficialiai suteikta septinta kadencija.
Europos Sąjunga šių rinkimų nepripažino laisvais ir sąžiningais. ES institucijos nurodė, kad balsavimas vyko represijų, suvaržytos žiniasklaidos laisvės ir realios politinės konkurencijos nebuvimo sąlygomis.
Dėl to seni pasakojimai apie A. Lukašenkos politinės karjeros pradžią šiandien gali būti įdomūs kaip bandymas suprasti žmogų, vėliau sukūrusį itin centralizuotą Baltarusijos valdžios sistemą.
Vis dėlto O. Pavlovos knyga yra vieno žmogaus liudijimas apie Šklovo laikotarpį, o joje pateikiamos intymios istorijos – autorės, jos pašnekovų ir vietos gyventojų versijos. Memuarų negalima prilyginti teismo dokumentams ar nepriklausomai patikrintiems faktams.
Tai ypač svarbu kalbant apie tariamas meilužes ir nesantuokinius vaikus: šias istorijas galima pristatyti kaip viešai skelbtus teiginius bei gandus, bet ne kaip galutinai įrodytus A. Lukašenkos biografijos faktus.
