Gargždų Šv. arkangelo Mykolo parapijoje vykęs renginys, kuriame dalyvavo ir „Nemuno aušros“ lyderis Remigijus Žemaitaitis, atnaujino diskusiją apie politikos ir Bažnyčios santykį. Gegužės ir liepos renginių kontekste viešojoje erdvėje imta svarstyti, ar politikams turėtų būti suteikiama galimybė kalbėti per religines apeigas.
Kurija aiškina renginio aplinkybes
Telšių vyskupijos kurija nurodė, kad per atlaidus pamaldose dalyvauja delegacijos iš įvairių dekanatų. Sveikinimo žodį tokiais atvejais neretai taria deleguoti politikų atstovai.
Kurijos teigimu, būtent Remigijus Žemaitaitis tą dieną buvo paskirtas tarti sveikinimą. Taip pat paaiškinta, kad vienas apdovanojimų atiteko aktyviam parapijos nariui, o ne „politiniam“ veikėjui kaip tokiam.
Tačiau toks paaiškinimas kritikos nesustabdė. Socialiniuose tinkluose po parapijos įrašu viena komentatorė rašė: „Vemti verčia nuo katalikų bažnyčios, kuri suteikia priėjimą nuo sakyklos prakalbas rėžti tokiems politikams […] kaip Žemaitaitis. Išvis, kas čia per tradicija politikams duoti bažnyčioje tribūną susirinkti dėmesio šviesą? Nelaikas šitas tradicijas biškeli keisti?“
Profesorius įžvelgia galimą precedentą
Mykolo Romerio universiteto profesorius Povilas Aleksandravičius mano, kad net ir pavienis atvejis gali tapti precedentu. Situaciją jis siūlo vertinti platesniame, filosofiniame kontekste, primindamas Immanuelio Kanto moralinį kategorinį imperatyvą.
„Aš į šią situaciją norėčiau pažvelgti iš filosofinės perspektyvos. Norėčiau priminti Immanuelio Kanto moralinį kategorinį imperatyvą, kurį galima suformuluoti paprastai: kai nori kaip nors elgtis, visada paklausk savęs, kas būtų, jeigu visi žmonės taip pradėtų elgtis“, – sakė profesorius.
Anot jo, jeigu politikų matomumas bažnytinėje erdvėje taptų įprastas, šventovė galėtų būti pradėta naudoti politinei reklamai. Tokiu atveju, jo vertinimu, Bažnyčiai grėstų dvasinės paskirties praradimas.
„Šiame kontekste man kyla klausimas. Buvo pasakyta, kad Bažnyčia yra atvira visiems, taip pat ir politikams.
Jeigu taip, kas nutiktų, jei visi politikai pradėtų naudotis šia galimybe ir Bažnyčią imtų naudoti savo politinei reklamai?
Mano manymu, iš Bažnyčios kaip dvasinės institucijos ilgainiui nieko nebeliktų“, – iškėlė klausimą pašnekovas.
P. Aleksandravičius pabrėžė, kad tokia galimybe politikai galėtų greitai pasinaudoti, nepriklausomai nuo jų atstovaujamos partijos.
„Jeigu į kritiką bus atsakoma tuo, kad Bažnyčia atvira visiems, įskaitant politikus, reikia suprasti, kad politikai labai greitai pasinaudos tokia galimybe. Jie sakyklą šalia altoriaus naudos savo politiniams tikslams. Net nesvarbu, ką jie ten kalbės , jie tai darys jau kaip politikai, siekdami pritraukti rinkėjų balsų. Ir visiškai nėra klausimas, kokiai partijai priklauso, ar konservatoriams, ar Žemaitaičio „aušriečiams“, ar socialdemokratams“, – kalbėjo jis.
Kokios išeitys siūlomos
Profesorius atskiria politinę agitaciją nuo valstybinių simbolių dalyvavimo. Jo teigimu, prezidento ar kitų valstybės vadovų dalyvavimas per valstybinės reikšmės mišias turi kitokį simbolinį pobūdį. Vis dėlto reguliarius politikų sveikinimus ar jiems suteikiamą tribūną bažnyčioje jis vertina kritiškai.
Diskusijai spręsti siūloma parengti aiškesnes parapijų ir vyskupijų gaires. Jose būtų galima nustatyti, kada ir kokiomis sąlygomis viešiesiems asmenims suteikiamas žodis, taip pat numatyti viešųjų ryšių principus, padedančius išlaikyti Bažnyčios neutralumą.
Tokios taisyklės, pasak pateikto vertinimo, galėtų sumažinti politinės instrumentalizacijos riziką ir padėti išsaugoti dvasinę bažnytinės erdvės prasmę. Riba tarp religijos ir politinio viešumo lieka aktuali ir reikalauja tiek pačios Bažnyčios savimonės, tiek aiškių visuomenės standartų.
