Henrikas Daktaras, nuo 2018 metų dalį bausmės atliekantis švelnesnio režimo pataisos įstaigoje Pravieniškėse, papasakojo apie savo kasdienybę. Po perkėlimo iš Lukiškių kalėjimo-tardymo izoliatoriaus jis pristatė gyvenamąją aplinką, bendravimą su kitais nuteistaisiais ir pasikeitusias sąlygas.
Kambarys su langu ir galimybe daugiau būti lauke
Pasak H. Daktaro, Pravieniškėse jis gyvena keturiese. Kambaryje yra langas, o šalia – nedidelis kiemelis su medžiais ir gėlėmis. Jo teigimu, tokia aplinka suteikia daugiau žmogiškumo ir sudaro geresnes sąlygas bendrauti.
Maistas, kaip jis pasakojo, iš esmės nepasikeitė – valgiaraštyje išlieka tie patys patiekalai, tarp jų žuvis, varškė ir kiti pieno produktai. Vis dėlto laisvės pojūtis Pravieniškėse esą kitoks: čia mažiau grotų, galima dažniau praustis ir ilgiau būti lauke.
Prieš išvykimą iš Lukiškių lydėjo nerimas
Paskutines dienas Lukiškių kalėjime-tardymo izoliatoriuje H. Daktaras prisimena ne kaip iškilmingą atsisveikinimą, o kaip neramų laiką. Dieną prieš pervežimą vienas pareigūnas jam pasakė, kad sprendimai gali būti apskųsti ir situacija dar gali pasikeisti. Nors teismo sprendimas buvo galutinis, toks įspėjimas, pasak jo, sukėlė nerimą.
Prieš išvykdamas jis taip pat bendravo su kitais nuteistaisiais. „Bendravau su Vertelka ir Matijošaičiu“, – sakė H. Daktaras. Susitikimai vyko žaidžiant šaškėmis, šachmatais ir stalo tenisą. Šis bendravimas jam reiškė palaikymą prieš perkėlimą.
Mažesnės grupės ir pagarba tarp nuteistųjų
H. Daktaras taip pat apibūdino žmones, su kuriais gyvena. Kambario draugai yra iš skirtingų miestų, atlieka ilgas bausmes, dirba ir prisideda prie bendros erdvės tvarkymo.
Jo teigimu, Pravieniškėse galiojančios nerašytos taisyklės skiriasi nuo didesnių ir gausesnių pataisos įstaigų korpusų. Čia grupės mažesnės, hierarchija ne tokia ryški, o tarpusavio santykiuose daugiau pagarbos.
Jaunesni nuteistieji jį kartais pasveikina žodžiais „senelis, pagarba“, o bendravimą jis apibūdina kaip pagarbų ir tolerantišką.
Tikisi pagerinti savo padėtį
Nors H. Daktaras pripažįsta turintis nedaug vilties, jis vis dar neatmeta galimybės iki gyvenimo pabaigos išeiti į laisvę arba pagerinti savo teisinę padėtį.
Jo vertinimu, gyvenimas Pravieniškėse tam suteikia bent simbolinį pagrindą: čia daugiau laisvės, yra galimybių dirbti ir daugiau žmogiško bendravimo. Šis pasakojimas iškelia ir platesnį klausimą, kaip pataisos sistema turėtų derinti saugumą, žmogaus orumą bei nuteistųjų galimybę grįžti į visuomenę arba gyventi tinkamesnėmis sąlygomis.
H. Daktaro patirtis taip pat leidžia palyginti skirtingų pataisos įstaigų kasdienybę ir jų poveikį nuteistųjų psichologinei savijautai. Jo atvirumas papildo diskusiją apie bausmių vykdymą ir vilties išsaugojimą gyvenant už grotų.
