2008 metais neurochirurgas daktaras Ebenas Alexanderis susirgo itin reta E. coli sukelta meningoencefalito forma ir pateko į gilią komą. Vėliau jis teigė komos metu patyręs šviesos, muzikos bei dangiškų peizažų regėjimus. Šis pasakojimas sulaukė ir susižavėjimo, ir skeptiškų vertinimų, o pačiam gydytojui tapo priežastimi iš naujo įvertinti savo požiūrį į sąmonę bei pomirtinį egzistavimą.
Iki ligos sąmonę aiškino materialistiškai
Prieš šią patirtį Alexanderis 25 metus dirbo neurochirurgijos srityje ir laikėsi materialistinio požiūrio. Jis manė, kad sąmonę sukuria smegenys, o egzistuoja tik fizinis pasaulis. Po komos jo įsitikinimai, kaip pats pasakojo, pasikeitė iš esmės.
„Iš esmės turėjau labai įprastą, mokslinį ir redukcinį materialistinį požiūrį, kad sąmonę sukuria smegenys, ir kad egzistuoja tik fizinis pasaulis. Mano kelionė komoje man parodė, kad sąmonė yra visatoje esminis dalykas, ir ji neatsiranda smegenyse. Tai, ką patyriau, buvo pati nepaprasčiausia, įsimintiniausia, detaliausia ir itin tikroviška patirtis mano gyvenime“, – pasakojo E. Alexanderis.
Neurochirurgas taip pat tvirtino, kad įprasta materiali tikrovė jam atrodo ne tokia aiški kaip tai, ką jis regėjo komos metu: „Tiesą sakant, pasaulis, kuriame visi dabar gyvename, šis materialus pasaulis, yra labiau drumstas ir panašesnis į svajonę, nei tai, ką mačiau anąpus. Tas pasaulis yra aštrus, aiškus, gyvas ir labai tikras“. Tokie teiginiai kelia klausimų apie sąmonės prigimtį ir jos ryšį su smegenų veikla.
Sunki infekcija ir netikėtas pasveikimas
2008 m. Alexanderį užklupo itin retas E. coli meningoencefalitas. Infekcija greitai ėmė pažeisti smegenų audinį, taip pat ir gyvybiškai svarbų smegenų kamieną. Gydytojai jį intubavo ir sukėlė komą, o išgyvenimo tikimybę vertino kaip labai mažą. Situaciją dar labiau komplikavo sunki prognozė ir artimųjų galimybė spręsti dėl gydymo nutraukimo.
Po kelių dienų gydytojas vis dėlto pabudo. Kaip teigia pats Alexanderis, per dvi savaites jam grįžo smegenų funkcijos ir jis sugrįžo į įprastą gyvenimą. Šis atsistatymas kelia medicininį susidomėjimą: lieka klausimas, kaip paaiškinti tokį greitą neurologinį pagerėjimą ir kartu išlikusius itin detalius prisiminimus apie komos metu patirtus išgyvenimus.
Šviesa, muzika ir susitikimas su dieviška jėga
Alexanderis pasakojo matęs šviesos rutulį, patyręs muzikinį tarpsnį ir regėjęs žalią kraštovaizdį. Jis taip pat minėjo telepatiniu būdu išgirstą žinutę: „Tu esi mylimas. Esi branginamas. Nieko negali padaryti blogo“. Savo pasakojime neurochirurgas apibūdino ir kelis veidus bei susitikimą su dieviška šviesa, kurią suprato kaip mylinčią kūrybinę jėgą.
„Žmonės mano, kad išgyventi šią patirtį šioje beveik amnezijos būsenoje turėjo būti labai baisu, – sakė jis „The Sun“, – tačiau aš nieko kito nežinojau ir neprisiminiau, todėl man visa tai tiesiog atrodė natūralu. Aš tiesiog egzistavau, o po kiek laiko užlipau pro vartus, link didelio šviesaus rutulio“, – savo išgyvenimą apibūdino chirurgas.
Pasakojimas vertinamas prieštaringai
Artimos mirčiai patirtys mokslinėje bendruomenėje aiškinamos nevienodai. Vieni Alexanderio liudijime įžvelgia argumentų, kad sąmonė gali būti nepriklausoma nuo smegenų. Kiti tokius išgyvenimus sieja su smegenų pažeidimu, haliucinacijomis arba vartotų medikamentų poveikiu.
Alexanderis savo medicininių išvadų nėra paskelbęs recenzuotame žurnale. Todėl jo pasakojimas vertinamas pirmiausia kaip autobiografinis liudijimas, o ne eksperimentiškai patikrintas tyrimas.
Vis dėlto ši istorija svarbi ne vien dėl bandymo rasti galutinį mokslinį paaiškinimą. Ji taip pat skatina diskusijas apie mirties baimę, dvasinį pabudimą ir žmogaus pasaulėžiūros pokyčius. Nepriklausomai nuo to, kaip tokios patirtys aiškinamos, jos gali keisti žmonių gyvenimą, vertybes ir požiūrį į sąmonės prigimtį.