Kasdienis darbas krematoriume Edgarui tapo ne tik profesine patirtimi, bet ir stipriu priminimu apie gyvenimo trapumą. Kremavimo paslaugų srityje jau pusantrų metų dirbantis vyras sako, kad ši veikla jį „perlipdė“ – pakeitė požiūrį į laiką, artimuosius ir tai, kas iš tiesų svarbu.
Nuolatinis priminimas apie laiko vertę
Susidūrimas su mirtimi Edgarą paskatino labiau branginti kasdienes akimirkas. Jis stengiasi neatidėlioti gerų darbų, dažniau artimiesiems pasakyti, kad juos myli, ir gyventi taip, kad ateityje nereikėtų gailėtis dėl nepasinaudotų galimybių.
Jo darbe susipina kelios skirtingos sritys. Tenka išmanyti kremacijos eigą, pasirūpinti būtinais formalumais, stebėti įrangą ir laikytis nustatytų procedūrų. Tačiau ne mažiau svarbus yra bendravimas su gedinčiais žmonėmis. Edgaras pabrėžia, kad kiekvienas kūnas į procesą reaguoja skirtingai, todėl šiam darbui reikia ir mechaninių, ir psichologinių žinių.
„Nežinojimo spragas žmogus užpildo savo paties išgalvotais dalykais“
– Ar prisimenate, kaip atrodė Jūsų pirma darbo diena?
– Su krematoriumo veikla susipažinau kur kas anksčiau, nei pradėjau jame dirbti. Iš pradžių mano darbas buvo vežti mirusiuosius į kremaciją. Puikiai atsimenu pirmą kartą, kai atsisėdau į automobilį, – buvo labai nejauku, nežinojau, ko tikėtis.
Žinote, kaip sakoma – nežinojimo spragas žmogus užpildo savo paties išgalvotais dalykais. Taip nutiko ir man. Kai pirmą kartą peržengiau krematoriumo slenkstį, pats nustebau – man jis paliko teigiamą įspūdį – viskas pasirodė paprasta, aišku ir labai natūralu. Tad atėjęs dirbti į krematoriumą aš jau žinojau, ko tikėtis. Matyt, gyvenimas mane šiam darbui ruošė palengva.
– Kas Jums yra didžiausias iššūkis šiame darbe?
– Pats darbas yra iššūkis. Nuo kitų darbų jis skiriasi tuo, kad nuolat esi šalia mirties. Man asmeniškai didžiausi iššūkiai susiję su emocijomis.
Edgarui tenka artimiesiems paaiškinti, kaip vyksta kremacija, ko jie gali tikėtis ir kokia bus proceso eiga.
Kiekvieną kartą jis ieško tinkamiausio būdo kreiptis į gedinčius šeimos narius, juos paguosti ir palaikyti.
„Sutikęs artimuosius turiu per sekundės dalį sugalvoti, kokie bus mano pirmieji žodžiai, kaip juos ištarti, kad jie būtų nuoširdūs ir atjaučiantys“, – pasakoja jis.
Vis dėlto prie vienos situacijos vyras sako taip ir nepriprantantis. Tai – vaikų mirtis. „Nežinau, koks skausmas gali būti didesnis, nei laidoti savo vaikus. Bendrauti su jų tėvais man visuomet būna sunku ir itin liūdna“, – teigia Edgaras.
Darbas pakeitė požiūrį į gyvenimą
– Ar pradėjus dirbti darbe, kuriame kasdien tenka susidurti su mirtimi, pasikeitė Jūsų požiūris į gyvenimą ir mirtį?
– „Nuo mirties nepabėgsi“ – šią paprastą tiesą žinome kiekvienas. Kasdienis to priminimas ne tik pakeitė mano požiūrį į gyvenimą ir mirtį, bet ir mane patį. Pradėjau labai vertinti gyvenimą ir džiaugtis kiekviena minute. Atsirado noras nugyventi gyvenimą garbingai ir taip, kad vėliau nesigailėčiau, jog kažko nepadariau.
Šis požiūris atsispindi ir jo santykiuose su šeima bei draugais. Edgaras sako sulaukiantis jų palaikymo ir dėkoja už tai, kad jo darbą jie priima natūraliai.
– Kaip jūsų šeima ir draugai reaguoja į jūsų darbą?
– Jei leisite, pajuokausiu – mano šeima ir draugai jaučiasi saugūs šalia manęs. Kalbant rimtai – esu be galo dėkingas savo šeimai ir draugams už palaikymą ir už tai, kad jie supranta ir priima mano darbą labai natūraliai. Be šeimos palaikymo būtų sunku dirbti šį darbą.
Kviečia atsisakyti su kremacija susijusių mitų
Edgaras taip pat ragina į kremaciją žvelgti be išankstinių nuostatų. Jo teigimu, tai gali būti praktiška ir kartais mažiau brangi alternatyva tradiciniam laidojimui. Kai kurioms šeimoms toks pasirinkimas palengvina gedėjimo procesą.
Vyras kviečia daugiau sužinoti apie kremavimo eigą, nes dalis su šia paslauga susijusių mitų kyla iš nežinojimo. Jo istorija primena, kad suvokimas apie gyvenimo pabaigą gali paskatinti labiau branginti laiką, atviriau kalbėtis su artimaisiais ir rūpintis vieni kitais nelaukiant rytojaus.
